Aš ilgai maniau, kad diena turi būti valdoma. Planai, sąrašai, tikslai, laiko blokai. Kuo daugiau struktūros – tuo geriau. Bet kažkuriuo metu struktūra pradėjo spausti labiau nei padėti. Diena tapo dar vienu dalyku, kurį reikia „teisingai“ atlikti.

Tada aš pradėjau eksperimentuoti su priešinga kryptimi. Ne su didesne kontrole, o su mažesne. Pridėjau pauzes. Pradėjau vaikščioti skirtingu laiku. Pastebėjau vandenį. Stebėjau kūno padėtį. Ieškojau tylos. Sukūriau mažus perėjimus.

Niekas iš to nebuvo revoliucija. Tai buvo seka mažų sprendimų. Ir po kelių mėnesių aš pastebėjau, kad dienos pradėjo jaustis kitaip – ne tobulesnės, o erdvesnės.

Kodėl rašau

Aš rašau, kad prisiminčiau. Kai užrašau, kaip atrodė dienos pauzė ar kaip keičiasi gatvė vakare, ta akimirka lieka. Ji nepranyksta tarp kitų dienų.

Šis tinklaraštis – mano būdas išsaugoti tai, kas kitaip būtų pradingę. Jei kas nors iš to rezonuoja – gerai. Jei ne – irgi gerai.

Kur esu dabar

Gyvenu Den Haage. Dirbu su tekstais. Stengiuosi neperkrauti dienų. Ir vis dar mokausi to paties: kad geriausi pokyčiai dažnai ateina ne iš didelių sprendimų, o iš mažų, pakartotų daug kartų.

Jei nori parašyti – rašyk. Aš skaitau.

— Quentin