Ilgą laiką aš vaikščiojau daugiausia ryte. Tai atrodė logiška: diena dar švari, galva rami, oras kitoks. Bet vieną savaitę, kai rytiniai pasivaikščiojimai vis išsikraipydavo dėl darbo, aš pradėjau išeiti kitais laikais. Ir staiga pamačiau, kad ta pati gatvė, tas pats parkas, tas pats maršrutas – visiškai skirtingi dalykai priklausomai nuo to, kada juos eini.
Rytas, diena ir vakaras nėra tik skirtingos valandos. Jie yra skirtingos atmosferos. Ir vaikščiojimas juose duoda skirtingą pojūtį.
Rytas
Rytinis vaikščiojimas yra apie pradžią. Gatvės dar tuštesnės. Šviesa švelnesnė. Žmonės, kuriuos sutinki, dažniausiai eina su tikslu – į darbą, su šunimi, į kepyklą. Yra tam tikras tylios energijos jausmas.
Aš pastebėjau, kad ryte mano žingsniai dažnai būna greitesni. Ne todėl, kad skubu, o todėl, kad kūnas dar „pabunda“. Oras atrodo šviežesnis. Net jei diena bus karšta – rytas dar laiko nakties vėsumą.
Diena
Dieninis vaikščiojimas yra kitoks. Gatvės pilnesnės. Daugiau triukšmo. Daugiau žmonių, kurie skuba. Bet yra ir privalumų: galima stebėti miestą veikiantį. Parduotuvių atidarymą, žmonių pokalbius lauke, šešėlių judėjimą.
Dieną aš dažniau einu lėčiau. Galbūt todėl, kad šiluma, o gal todėl, kad diena jau „įsibėgėjusi“ ir nėra poreikio skubėti. Kartais dienos pasivaikščiojimas būna trumpesnis – tik aplink kvartalą – bet jis gerai atskiria priešpiečius nuo popietės.
Tas pats kelias ryte ir dienos viduryje yra du skirtingi keliai.
Vakaras
Vakarinis vaikščiojimas man pasirodė pats netikėčiausias. Šviesa keičiasi greitai. Žmonės grįžta namo. Yra tam tikras atsipalaidavimo jausmas ore – net jei miestas vis dar judrus.
Vakare aš dažnai einu be jokio tikslo. Tiesiog leidžiu kojoms rinktis posūkius. Kartais grįžtu tuo pačiu keliu, kartais – visai kitu. Vakarinis oras kvepia kitaip. Ypač jei diena buvo šilta – vakare atsiranda vėsa ir kitokie kvapai.
Ką aš išmokau
Pirmiausia – kad vaikščiojimas nėra vienas dalykas. Jis keičiasi kartu su paros laiku. Antra – kad nėra „geriausio“ laiko. Kiekvienas duoda savo. Trečia – kad keičiant laiką, keičiasi ir tai, ką pastebi. Ryte matai pabudimą. Dieną – judesį. Vakare – lėtėjimą.
Dabar aš nebesiekiu vaikščioti tik ryte. Kartais išeinu vidurdienį. Kartais – kai jau temsta. Ir kiekvienas išėjimas jaučiasi kaip atskira patirtis, o ne kaip „dar vienas tas pats“.
Pabaigai
Jei esi įpratęs vaikščioti tik vienu laiku, pabandyk kitą. Ne todėl, kad taip „geriau“. O todėl, kad ta pati gatvė gali parodyti visiškai kitą veidą – priklausomai nuo to, kada ją sutinki.
— Quentin Molenaar