Daugumą savo dienų aš praleidžiu greitai. Ne todėl, kad noriu, o todėl, kad taip susiformavo. Vienas dalykas baigiasi – ir iš karto prasideda kitas. Tarp jų beveik nėra erdvės. Kartais atrodo, kad diena prabėga kaip vienas ilgas sakinys be kablelių.
Prieš porą metų aš pradėjau daryti vieną labai paprastą dalyką: tarp reikalų specialiai sustodavau. Ne ilgam. Kartais tik dvidešimt sekundžių. Kartais minutę. Tiesiog sustodavau ir nieko nedarydavau.
Iš pradžių tai atrodė keista. Protas iš karto klausdavo: „Kodėl stovi? Juk galima jau pradėti kitą dalyką.“ Bet aš laukdavau. Ir po kelių dienų pastebėjau, kad diena pradėjo turėti kitokį ritmą.
Kas yra maža pauzė
Maža pauzė – tai ne pertrauka su kava ar telefonu. Tai momentas, kai tu sąmoningai nieko nedarai. Nestumdi kito užduoties. Neskaitai žinučių. Tiesiog esi.
Aš jas darau įvairiose vietose: po to, kai uždarau nešiojamąjį kompiuterį. Prieš išeidamas pro duris. Po pokalbio telefonu. Kai baigiu rašyti ilgą laišką. Tiesiog atsisėdu arba atsistoju ir laukiu keliasdešimt sekundžių.
Pauzė nėra tuščia vieta. Ji yra erdvė, kurioje diena gali šiek tiek atsikvėpti.
Kartais per tas sekundes nieko ypatingo nevyksta. Kartais – pastebiu, kad pečiai buvo įsitempę. Arba kad kvėpavimas buvo paviršutiniškas. Arba kad aš jau galvoju apie kitą dalyką, nors dabartinis dar nebaigtas.
Kodėl tai veikia kitaip nei „poilsis“
Poilsis dažnai būna planuojamas: pietų pertrauka, vakaras, savaitgalis. Mažos pauzės yra kitokios. Jos įsiterpia į pačią dienos tėkmę. Jos neleidžia greičiui tapti vienintele norma.
Aš pastebėjau, kad kai darau šias pauzes reguliariai, vakare jaučiuosi mažiau „ištemptas“. Ne todėl, kad padariau mažiau, o todėl, kad diena turėjo daugiau kablelių. Ji nebuvo vienas ilgas sakinys.
Kaip aš tai praktikuoju
Nėra griežtos taisyklės. Aš nesiskaičiuoju, kiek pauzių padariau. Tiesiog stengiuosi jas prisiminti.
- Po kiekvieno ilgesnio darbo bloko – 30–60 sekundžių nieko.
- Prieš atidarant el. paštą ar žinučių programėlę – trumpa pauzė.
- Išėjus iš namų – kelios sekundės ant laiptų ar šaligatvio.
- Prieš pradedant valgyti – tiesiog sėdėti ir nieko nedaryti.
Kartais pamirštu. Kartais diena būna per greita ir pauzių beveik nėra. Ir tai irgi gerai. Šis įprotis neturi tapti dar vienu dalyku, kurį „reikia“ padaryti teisingai.
Ką aš pastebėjau ilgainiui
Pirmiausia – kad greitis nėra vienintelis būdas būti produktyviam. Kartais lėtesnis tempas su pauzėmis leidžia padaryti tą patį, bet su mažesne įtampa.
Antra – kad diena pradeda turėti formą. Ji nebeatrodo kaip vienoda juosta. Atsiranda pradžios, viduriai, pabaigos. Maži atskyrimai.
Trečia – kad aš pradėjau labiau jausti, kada tikrai pavargstu, o kada tiesiog esu įpratęs skubėti.
Pabaigai
Mažos pauzės nieko neišsprendžia magiškai. Jos tiesiog grąžina į dieną šiek tiek erdvės. O erdvė, kaip pasirodė, yra vienas iš tų dalykų, kurių dažniausiai trūksta, kai viskas vyksta per greitai.
— Quentin Molenaar