Daugumą dienos aš praleidžiu sėdėdamas. Prie stalo, prie kompiuterio, prie stalo vėl. Kartais atsistoju, kartais pakeičiu kojų padėtį, bet dažniausiai kūnas lieka toje pačioje pozicijoje valandų valandas. Aš to nepastebėdavau – kol vieną dieną nepajutau, kad pečiai yra aukščiau nei turėtų būti, o nugara – šiek tiek įsitempusi.
Tada aš pradėjau daryti vieną paprastą dalyką: kelis kartus per dieną klausiau savęs – „kokioje padėtyje aš dabar esu?“ Ir tada šiek tiek ją keisdavau.
Stebėjimas be taisymo
Iš pradžių aš bandžiau „taisytis“. Sėdėti tiesiau. Laikyti pečius žemyn. Bet tai greitai pavirto dar viena taisykle. Todėl pakeičiau požiūrį: ne taisyti, o stebėti. Tiesiog pastebėti, kur yra kūnas, ir leisti jam pajudėti, jei nori.
Kartais aš tiesiog atsistoju ir praeinu po kambarį. Kartais – pakeičiu kojų sukryžiavimą. Kartais – atsisėdu ant grindų kelioms minutėms. Kartais – atsigulu ant nugaros ir žiūriu į lubas.
Kūnas žino, kada nori judėti. Reikia tik jam leisti.
Šie maži pakeitimai nieko dramatiško nedaro. Bet jie neleidžia kūnui „užstrigti“ vienoje pozicijoje per ilgai.
Ką aš pastebėjau
Pirmiausia – kad diena, kurioje aš kelis kartus pakeičiu padėtį, jaučiasi lengvesnė. Ne fiziškai „geresnė“ – tiesiog mažiau standi. Antra – kad kai pradedi stebėti kūną, jis pats pradeda prašyti judesio. Trečia – kad net labai maži pokyčiai (pavyzdžiui, atsistoti kalbant telefonu) keičia pojūtį.
Kaip tai atrodo praktikoje
- Kas valandą ar dvi – klausimas sau: „Kur aš dabar esu?“
- Jei sėdžiu ilgai – atsistoju ir praeinu kelis žingsnius.
- Kartais dirbu stovėdamas kelias minutes.
- Vakare – kelios minutės ant grindų ar ant nugaros.
Nėra teisingos ar neteisingos padėties. Yra tik judėjimas tarp jų.
Pabaigai
Kūno padėtis dienos metu – tai ne apie tobulą laikyseną. Tai apie dėmesį. Kai pradedi pastebėti, kur esi, atsiranda galimybė šiek tiek pajudėti. O judėjimas, net ir labai mažas, grąžina dienai šiek tiek gyvumo.
— Quentin Molenaar