Aš ilgai gėriau vandenį tada, kai prisimindavau. Kartais – kai jau jausdavau troškulį. Kartais – kai matydavau stiklinę ant stalo. Tai nebuvo blogai. Bet tai nebuvo ir ritmas. Tai buvo atsitiktinumas.

Vieną žiemą aš pradėjau daryti vieną mažą dalyką: ryte, kai atsistodavau, pirmiausia pripildydavau stiklinę vandens ir išgerdavau ją prieš bet ką kita. Ne todėl, kad taip „reikia“. O todėl, kad norėjau pamatyti, kas nutiks, jei vanduo taps dienos pradžios gestu.

Po kelių savaičių pastebėjau, kad diena pradėjo turėti kitokią struktūrą. Vanduo nebebuvo atsitiktinis. Jis tapo mažu inkaru.

Kai gestas tampa įpročiu

Iš pradžių aš turėjau sau priminti. Stiklinė stovėdavo ant stalo kaip priminimas. Vėliau ranka pati pradėjo siekti jos. Ne mąstydama. Tiesiog kaip dalis ryto.

Tada aš pridėjau dar kelis tokius momentus: prieš pradedant darbą, po pietų, vakare prieš miegą. Ne griežtai. Tiesiog kai prisimindavau. Ir pamažu vanduo tapo ne „dalimi, kurią reikia atlikti“, o natūralia dienos dalimi.

Vanduo nustojo būti taisykle ir tapo ritmu.

Įdomiausia buvo ne tai, kiek aš išgeriu. O tai, kad šie maži gestai ėmė skaidyti dieną. Jie tapo mažais atskyrimais tarp dalių.

Ką aš pastebėjau

Pirmiausia – kad kai vanduo yra įprastas, aš rečiau laukiu troškulio. Troškulys tampa retesnis svečias. Antra – kad šie momentai duoda natūralias pauzes. Trečia – kad stiklinė vandens ant stalo veikia kaip tylus priminimas būti čia, o ne tik galvoje.

Aš nebeskaičiuoju stiklinių. Aš tiesiog turiu vandenį šalia ir geriu, kai ranka pati siekia. Kartais daugiau, kartais mažiau. Svarbu ne kiekis, o buvimas.

Praktiniai pastebėjimai

Jei pamirštu – nieko. Kitą dieną vėl. Šis įprotis neturi būti tobulas.

Pabaigai

Vanduo kaip ritmo dalis – tai ne apie „teisingą“ kiekį. Tai apie tai, kad paprastas gestas gali tapti dienos struktūros dalimi. Ir kai jis tampa įprastas, diena šiek tiek pasikeičia – ne dramatiškai, o švelniai.

— Quentin Molenaar